Autorius: Waris Dirie su Cathleen Miller
Pavadinimas: Dykumų gėlė
Puslapių skaičius: 250
Aprašymas:
"Dykumų gėlė"-tikra merginos Varis Dirie, kilusios iš Somalio, gyvenimo istorija. Ji prasideda nuo Varis vaikystės prisiminimų. Mergaitė gimė ir gyvena dykumų klajoklių šeimoje, kartu su vienuolika savo brolių ir seserų. Jau nuo mažų dienų jai tenka prisiimti atsakomybę už kai kuriuos darbus: gyvulių prižiūrėjimą, ganymą, maisto ruošimą. Kai Varis suknaka penkeri, jai turi būti atliktas "apipjaustymas". Tai procedūra, kurios metu pašalinami kai kurie lytiniai organai. Galite patys įsivaizduoti, jog visa tai buvo atliekama dykumoje, be jokių skausmą malšinančių priemonių, dažnai su aštresniu akmeniu ar skustuvo ašmenimis. Šią procedūrą galima drąsiai vadinti moterų kankinimu. Po šio ritualo kiekviena mergaitė virsta moterimi ir ima laukti savo būsimo vyro. Varis turėjo ištekėti būdama dvylikos už jai nepažįstamo, seno vyriškio ir tapti antraja jo žmona. Varis bandė priešintis, tačiau, tuomet moterys neturėjo jokio balso, į jas nebuvo atsižvelgiama, todėl tėvas nesutiko atidėti vestuvių. Išsigandusi mergina pabėgo iš namų. Po alinančios ir ilgos kelionės ji atsidūrė civilizuotame mieste ir pamažu ėme žengti pirmuosius, lemtingus žingsnius savo gyvenime savarankiškai.
Knyga skirta pabrėžti, parodyti pasauliui kaip žiauriai kankinamos, luošinamos Arabų šalyse gimusios moterys, ką joms tenka iškęsti. Tai ne istorija pasakojanti įvykius, nutikusius prieš porą šimtų metų. Ne. Visa tai vyksta ir šiandien, tik, deja, mes to nežinome, apie tai garsiai niekas nešneka.
Mane įpač sužavėjo Varis stiprybė, drąsa, padėjusi jai išsikovoti tai, ko ji ištiesų verta. Ji nepasidavė pirmai kliūčiai pastojusiai kelią. Mergina tapo garsia visame pasaulyje. Ji žinoma ir minima net šiandien, nes yra paskirta ypatingąja ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti. Jos kilmė nesutrugdė jai pasiekti daugaiu nei galima įsivaizduoti, tapti supermodeliu, sukurti šeimą ir gyventi laimingą gyvenimą.
2009 metais sukurtas filmas pagal šią knygą. Pati jo dar nemačiau, tačiau artimaiusiu metu planuoju būtinai pažiūrėti.
Tai dar viena biografinė knyga, sugraudinusi mane.
Aš Ir Mano Knygos
2015 m. sausio 18 d., sekmadienis
2015 m. sausio 10 d., šeštadienis
KONKURSAS!
Šiandien nutariau pakelbti konkursą Jonathano Straudo knygai "Samarkando amuletas" laimėti. Viskas ką reikia padaryti, norint ją laimėti-atsakyti į paprastą klausimą.
Ką Jums reiškia knygos ir jų skaitymas?
Atsakymų į šį klausimą lauksiu komentaruose iki sausio 17 dienos. Nepamirškite parašyti savo elektroninio pašto adreso, kad galėčiau susisiekti su laimėtoju.
Sėkmės!
Ką Jums reiškia knygos ir jų skaitymas?
Atsakymų į šį klausimą lauksiu komentaruose iki sausio 17 dienos. Nepamirškite parašyti savo elektroninio pašto adreso, kad galėčiau susisiekti su laimėtoju.
Sėkmės!
2015 m. sausio 9 d., penktadienis
Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"
Autorius: Lourent Gounelle
Pavadinimas: Dievas visada keliauja incognito
Puslapių skaičius: 360
Aprašymas:
Vaiškštant po biblioteką buvau jau beveik praradusi viltį rasti knygą, kuri mane sudomintų, tačiau labai netikėtai mano ranka palietė L.Gounelle knygą "Dievas visada keliauja incognito". Labiausiai mane sudomino pasvirosiomis raidėmis parašytas žodis incognito. Tiesiog privalėjau išsiaiškinti ką jis reiškia, todėl pasiėmiau šią knygą. Galiu drąsiai teigti jog buvo verta.
Labai apsidžiaugiau kai supratau, kad knygos veiksmas vyks Paryžiuje, pačioje Prancūzijos širdyje. Turbūt pats garsiausias šio miesto statinys-Eifelio bokštas tapo pagrindiniu knygos akcentu. Istorija prasidėjo ir baigėsi būtent jame veikiančiame restorane.
Jaunas vaikinas Alanas buvo paliktas biologinio tėčio, o vėliau ir patėvio. Mama mirė vos jam spėjus baigti universitetą. Vaikinas jaučiasi stipriai prislėgtas, negali rasti vietos gyvenime, nepasitiki savimi, o tai jį priveda iki savižudybės. Jis nusprendžia, jog nori gyvenimą užbaigti šokdamas nuo Eifelio bokšto. Likus porai žingsnių iki pabaigos, Alaną sustabdo vyriškis, prisistatęs Ivo Diubrėjaus vardu. Jis pažada sutvarkyti vaikino gyvenimą, padėti sugrįžti į vėžias, tačiau Alanas privalo paklusti viskam, nes kitaip jam bus atimta gyvybė. Vaikinas neturi ką prarasti, nes jau ir taip stovi ant mirties slenksčio, todėl priima pasiūlymą. Diubrėjus ima kardinaliai keisti Alano gyvenimą pačiais netikėčiausias būdais.
Knygoje gausu įvairių minčių, gyvenimo apmąstymų kurie susilieja su knygoje aprašoma žmogaus istorija, todėl nėra banalūs, sausi ar nuobodūs. Analizuojami santykiai tarp žmonių, jų tarpusavio ryšiai, bendravimas. Knygoje galima rasti ne vieną paslėptą bandravimo, santykių palaikymo patarimą ir tai visai nenuostabu, juk rašytojas L.Gounelle domisi prichologija.
Likau sužavėta pagrindinio knygos veikėjo Alano užgimusiu ryžtu, stebiuosi, iš kur žmogus prireikus gali pasisemti tiek stiprybės... Atrodo, kad skaitydama knygą kaišiojau spragas savyje ir tapau kur kas stipresnė. Kiesta, kad kai kurios knygos gali taip paveikti skaitytoją. Manau, kad ši knyga mano mintyse išliks dar ilgai ir dar ne kartą žvilgtelsiu į mintis, užrašytas skaitant šį kūrinį.
Kaip jau minėjau, man knietėjo išsiaiškinti ką reiškia žodis incognito. Taigi, tai žmogus, kuris dangstosi netikru vardu, norėdamas išlikti neatpažintas. Kai jau žinau, kaip baigėsi ši knyga, suprantu, kad taiklesnio pavadinimo turbūt ir sugalvoti negalima. Tuo galite ir patys įsitikinti ją perskaitę!
O Jus šį vakar palieku su šia citata iš knygos:
Pavadinimas: Dievas visada keliauja incognito
Puslapių skaičius: 360
Aprašymas:
Vaiškštant po biblioteką buvau jau beveik praradusi viltį rasti knygą, kuri mane sudomintų, tačiau labai netikėtai mano ranka palietė L.Gounelle knygą "Dievas visada keliauja incognito". Labiausiai mane sudomino pasvirosiomis raidėmis parašytas žodis incognito. Tiesiog privalėjau išsiaiškinti ką jis reiškia, todėl pasiėmiau šią knygą. Galiu drąsiai teigti jog buvo verta.
Labai apsidžiaugiau kai supratau, kad knygos veiksmas vyks Paryžiuje, pačioje Prancūzijos širdyje. Turbūt pats garsiausias šio miesto statinys-Eifelio bokštas tapo pagrindiniu knygos akcentu. Istorija prasidėjo ir baigėsi būtent jame veikiančiame restorane.
Jaunas vaikinas Alanas buvo paliktas biologinio tėčio, o vėliau ir patėvio. Mama mirė vos jam spėjus baigti universitetą. Vaikinas jaučiasi stipriai prislėgtas, negali rasti vietos gyvenime, nepasitiki savimi, o tai jį priveda iki savižudybės. Jis nusprendžia, jog nori gyvenimą užbaigti šokdamas nuo Eifelio bokšto. Likus porai žingsnių iki pabaigos, Alaną sustabdo vyriškis, prisistatęs Ivo Diubrėjaus vardu. Jis pažada sutvarkyti vaikino gyvenimą, padėti sugrįžti į vėžias, tačiau Alanas privalo paklusti viskam, nes kitaip jam bus atimta gyvybė. Vaikinas neturi ką prarasti, nes jau ir taip stovi ant mirties slenksčio, todėl priima pasiūlymą. Diubrėjus ima kardinaliai keisti Alano gyvenimą pačiais netikėčiausias būdais.
L.Gounelle |
Likau sužavėta pagrindinio knygos veikėjo Alano užgimusiu ryžtu, stebiuosi, iš kur žmogus prireikus gali pasisemti tiek stiprybės... Atrodo, kad skaitydama knygą kaišiojau spragas savyje ir tapau kur kas stipresnė. Kiesta, kad kai kurios knygos gali taip paveikti skaitytoją. Manau, kad ši knyga mano mintyse išliks dar ilgai ir dar ne kartą žvilgtelsiu į mintis, užrašytas skaitant šį kūrinį.
Kaip jau minėjau, man knietėjo išsiaiškinti ką reiškia žodis incognito. Taigi, tai žmogus, kuris dangstosi netikru vardu, norėdamas išlikti neatpažintas. Kai jau žinau, kaip baigėsi ši knyga, suprantu, kad taiklesnio pavadinimo turbūt ir sugalvoti negalima. Tuo galite ir patys įsitikinti ją perskaitę!
O Jus šį vakar palieku su šia citata iš knygos:
"Priimti kito žmogaus pasaulį-tai visų pirma subrandinti savyje norą į jį įžengti. Domėtis tuo žmogumi taip, kad norėtum patirti, ką reiškia būti jo kailyje: su džiaugsmu stengtis mąstyti kaip jis, tikėti tuo, kuo tiki jis, net kalbėti ir judėti kaip jis... Kai tai sugebėsi, galėsi gana tiksliai suvokti, ką jaučia kitas žmogus, ir iš tikrųjų jį suprasi. Abu puikiai jausitės vienas kito kompanijoje ir gerai sutarsite."Gero vakaro!
2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis
Šarlotė Brontė "Vijetė"
Autorius: Šarlotė Brontė
Pavadinimas: Vijetė
Puslapių skaičius: 574
Aprašymas:
Atsitiktinai užklupau šią knygą gulinčią mažoje senelių bibliotekoje. Klausite manęs kodėl ši, keistą pavadinimą turinti knygą, patraukė mano akį? Atsakymas paprastas. Skaičiau knygos autorės Šarlotės Brontė kūrinį "Džeinė Eir", kuriam paskyriau kuklų, tačiau savo širdies kampelį.Turiu pasidžiaugti, kad knyga "Vijetė" mane maloniai nustebino ir paliko tik geras emocijas ir atsiliepimą.
Beveik visos Šarlotės Brontė knygos turi autobiografijos bruožų. Ne išimtis ir ši. Čia smulkiai aprašomas merginos Liusės Snou gyvenimas, jos santykiai, bendravimas su aplinkiniais, draugystė, susižavėjimas ir meilė. Knygoje aukštinamos tyros žmogaus dorybės: ištikimybė, atsidavimas, pasitikėjimas, kantrybė, kurios šiuolaikiniame pasaulyje taip retai sutinkamos... Gera skaityti mintis persmelktas pagarba kitam žmogui. Romanas parašytas 1853m, todėl mane ypač žavi knygos veikėjų dialogai, pagarbūs kreipiniai, savitas nuomonės reiškimas, būdingas šiam laikmečiui.
Liusė Snou atvyksta į naują, dar nepažįstamą šalį ir įsikuria jaukiame mieste, pavadinimu Vijetė. Ji įsidarbina merginų pensione, kuriam vadovauja šalta it ledas , uždara šeimininkė Madam Bek. Pensione verda savitas gyvenimas į kurį netrukus įsilieja ir Liusė. Rodos griežtos taisyklės turėtų suspausti, suvaržyti, o gal net įkalinti žmogų, tačiau tik ne šią merginą. Drovi, nepastebima ir tyli mergina pamažu išmoksta atsiskleisti, sakyti tai ką nori, išsilaisvina iš baimės gniaužtų. Liusei tapus anglų kalbos mokytoja pensione, aplinkiniai pastebi ją ir ima į ją rimčiau žvelgti. Tai leidžia Liusei sutikti savo giminaičius: krikštamotę ir jos sūnų Greihamą Bretoną. Liūdesys, gaubęs Liusės gyvenimą, po truputį ima sklaidytis sutikus mylimus ir ją mylinčius žmones... Juk kiekvienam reikalinga šeima, tiesa?..
Knygoje aprašomas ir dar vienas savitas ir domus žmogus. Tai Mesje Emanuelis. Paslaptingas, užsiskleidęs, permainingas, tačiau geros, tyros širdies literatūros mokytojas atidžiai stebi Liusę, ima su ja bendrauti, taip dar labiau paskaidrindamas ir paįvairindamas niūroką merginos gyvenimą. Šių dviejų žmonių bendravimas puikus pavyzdys iš kurio galime suprasti, kokia gi trapi riba skiria susižavėjimą, draugystę ir meilę.
Štai šioje vietoje pristabdysiu save. Nenoriu išduoti jums visų knygos paslapčių, intrigų, taigi geriau patys nepatingėkite paskaityti šią knygą.
Kūrinio pabaiga man buvo labai netikėta. Į galvą net nebuvo šovusi mintis, kad knygos herojai gali tiek daug padaryti, atiduoti vienas kitam. Tai mane nustebino ir dar kartą priminė, kad žmonės panašūs į svogūnus. Juk kiekvienas savyje slepiame daug ydų, trūkumų, tačiau kiekvienas turime ir daug gerų savybių, kurios slepiasi po kiekvienu sluoksniu. Išduosiu, kad Liusės gyvenimas susiklosto labai sėkmingai, su draugo pagalba ji įgyvendina slapčiausią ir didžiausią savo svajonę.
Rekomenduoju knygą žmonėms, kurie žavisi sesučių Brontė kūryba. Šiuo kūriniu neįmanoma nusivilti. Kiekvienas sakinys teikia pasitenkinimą ir skatina apmąstymams. Džiaugiuosi, kad radau šią knygą ir perskaičiau.
Gaila, kad kol kas nėra šios knygos ekranizacijos ir niekas neplanuoja to daryti artimiausiu metu, bet man būtų įdomu pamatyti knygos veikėjus ekrane.
Parašysiu ir kelias, man labiausiai į galvą labiausiai įstrigusias citatas.
"Yra žmonių, kurie kažkodėl mums nepatinka, vengiame jų, nors protas kužda, kad jie nuostabūs, o turėdami reikalų su tokiais individais, kurių elgesys pirštu prikišamai rodo juos esant bjauraus būdo, limpame prie jų kaip musės prie medaus, tarsi net oras aplink juos teiktų sveikatą."
"Puikiai nutuokiame, kad tam tikrais atžvilgiais esame stiprūs ir nepalenkiami, tačiau kur kas dažniau tenka patirti apie savo silpnumą ir nuolaidumą."
"Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi"
"Niūrūs ir rūstūs asmenys nieku gyvu nėra blogiausia žmonijos dalis, o kuklią padėtį visuomenėje užimančių piliečių jausmai nelaikytini menkiausiai išsivysčiusiais."
Gal kas skaitėte šią knyga?
Laukiu nuomonių, pataisymų, kritikos ir komplimentų!
Geros dienos!
Pavadinimas: Vijetė
Puslapių skaičius: 574
Aprašymas:
Atsitiktinai užklupau šią knygą gulinčią mažoje senelių bibliotekoje. Klausite manęs kodėl ši, keistą pavadinimą turinti knygą, patraukė mano akį? Atsakymas paprastas. Skaičiau knygos autorės Šarlotės Brontė kūrinį "Džeinė Eir", kuriam paskyriau kuklų, tačiau savo širdies kampelį.Turiu pasidžiaugti, kad knyga "Vijetė" mane maloniai nustebino ir paliko tik geras emocijas ir atsiliepimą.
Beveik visos Šarlotės Brontė knygos turi autobiografijos bruožų. Ne išimtis ir ši. Čia smulkiai aprašomas merginos Liusės Snou gyvenimas, jos santykiai, bendravimas su aplinkiniais, draugystė, susižavėjimas ir meilė. Knygoje aukštinamos tyros žmogaus dorybės: ištikimybė, atsidavimas, pasitikėjimas, kantrybė, kurios šiuolaikiniame pasaulyje taip retai sutinkamos... Gera skaityti mintis persmelktas pagarba kitam žmogui. Romanas parašytas 1853m, todėl mane ypač žavi knygos veikėjų dialogai, pagarbūs kreipiniai, savitas nuomonės reiškimas, būdingas šiam laikmečiui.
Liusė Snou atvyksta į naują, dar nepažįstamą šalį ir įsikuria jaukiame mieste, pavadinimu Vijetė. Ji įsidarbina merginų pensione, kuriam vadovauja šalta it ledas , uždara šeimininkė Madam Bek. Pensione verda savitas gyvenimas į kurį netrukus įsilieja ir Liusė. Rodos griežtos taisyklės turėtų suspausti, suvaržyti, o gal net įkalinti žmogų, tačiau tik ne šią merginą. Drovi, nepastebima ir tyli mergina pamažu išmoksta atsiskleisti, sakyti tai ką nori, išsilaisvina iš baimės gniaužtų. Liusei tapus anglų kalbos mokytoja pensione, aplinkiniai pastebi ją ir ima į ją rimčiau žvelgti. Tai leidžia Liusei sutikti savo giminaičius: krikštamotę ir jos sūnų Greihamą Bretoną. Liūdesys, gaubęs Liusės gyvenimą, po truputį ima sklaidytis sutikus mylimus ir ją mylinčius žmones... Juk kiekvienam reikalinga šeima, tiesa?..
Knygoje aprašomas ir dar vienas savitas ir domus žmogus. Tai Mesje Emanuelis. Paslaptingas, užsiskleidęs, permainingas, tačiau geros, tyros širdies literatūros mokytojas atidžiai stebi Liusę, ima su ja bendrauti, taip dar labiau paskaidrindamas ir paįvairindamas niūroką merginos gyvenimą. Šių dviejų žmonių bendravimas puikus pavyzdys iš kurio galime suprasti, kokia gi trapi riba skiria susižavėjimą, draugystę ir meilę.
Štai šioje vietoje pristabdysiu save. Nenoriu išduoti jums visų knygos paslapčių, intrigų, taigi geriau patys nepatingėkite paskaityti šią knygą.
Kūrinio pabaiga man buvo labai netikėta. Į galvą net nebuvo šovusi mintis, kad knygos herojai gali tiek daug padaryti, atiduoti vienas kitam. Tai mane nustebino ir dar kartą priminė, kad žmonės panašūs į svogūnus. Juk kiekvienas savyje slepiame daug ydų, trūkumų, tačiau kiekvienas turime ir daug gerų savybių, kurios slepiasi po kiekvienu sluoksniu. Išduosiu, kad Liusės gyvenimas susiklosto labai sėkmingai, su draugo pagalba ji įgyvendina slapčiausią ir didžiausią savo svajonę.
Rekomenduoju knygą žmonėms, kurie žavisi sesučių Brontė kūryba. Šiuo kūriniu neįmanoma nusivilti. Kiekvienas sakinys teikia pasitenkinimą ir skatina apmąstymams. Džiaugiuosi, kad radau šią knygą ir perskaičiau.
Gaila, kad kol kas nėra šios knygos ekranizacijos ir niekas neplanuoja to daryti artimiausiu metu, bet man būtų įdomu pamatyti knygos veikėjus ekrane.
Parašysiu ir kelias, man labiausiai į galvą labiausiai įstrigusias citatas.
"Yra žmonių, kurie kažkodėl mums nepatinka, vengiame jų, nors protas kužda, kad jie nuostabūs, o turėdami reikalų su tokiais individais, kurių elgesys pirštu prikišamai rodo juos esant bjauraus būdo, limpame prie jų kaip musės prie medaus, tarsi net oras aplink juos teiktų sveikatą."
"Puikiai nutuokiame, kad tam tikrais atžvilgiais esame stiprūs ir nepalenkiami, tačiau kur kas dažniau tenka patirti apie savo silpnumą ir nuolaidumą."
"Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi"
"Niūrūs ir rūstūs asmenys nieku gyvu nėra blogiausia žmonijos dalis, o kuklią padėtį visuomenėje užimančių piliečių jausmai nelaikytini menkiausiai išsivysčiusiais."
Gal kas skaitėte šią knyga?
Laukiu nuomonių, pataisymų, kritikos ir komplimentų!
Geros dienos!
2014 m. liepos 13 d., sekmadienis
Nauja J.K.Rowling istorija lietuviškai!
Rita Nepasėda
(J.K.Rowling) paskelbė naują straipsnį iš Kvididčo Pasaulio Taurės čempionato,
kur Dumbldoro Kariaunos nariai , įskaitant trijulę, yra dėmesio centre.
Dumbldoro kariauna vėl susitinka Pasaulio
kvidičo čempionato finale
Pasaulyje yra įžymybių ir įžymybių. Šiandien Pantagonijos dykumoje
matėme daug žinomų burtu pasaulio veidų. Magijos pasaulio ministrai ir
prezidentai, prieštaringai vertinama Amerikos burtininkų grupė „The bent-Winged
ches“ - visi jie kelia minios
susijaudinimą. Žmonės grumiasi dėl autografų ar net bando patekti į VIP vietas,
esančias virš jų galvų.
Bet kai per stovyklavietę ir stadioną nuaidėjo
gandas, kad pasirodė būrys nežinomų burtininkų (nebe paauglių, kuriais buvo
geriausiomis savo gyvenimo dienomis, tačiau vis dar atpažįstami), atvykusiu
pažiūrėti finalo, įtampa dar labiau augo. Kol minia paniškai bėgiojo, palapinės
buvo sugriautos, o maži vaikai nustumti į šalį, gerbėjai iš visų pasaulio
kampelių įsiaudrinę judėjo į priekį, link vietos, kurioje remiantis gandais,
turėjo būti Dumbldoro kariauna. Visi grūmėsi norėdami bent trumpam išvysti
vyrą, kurį iki dabar vadina Išrinktuoju.
Poterių šeima ir likusi Dumbldoro kariaunos
dalis gavo saugų prieglobstį geriausioje stovyklavietės vietoje, kuri buvo
apsaugota sudėtingais kerais ir nuolatos stebima apsaugos burtininku. Jų
buvimas turėjo užtikrinti, kad minia, kuri tikėjosi pamatyti šmėstelint vieną
iš savo herojų, liks išsirikiavusi palei tvorą. 3 valandą popiet gerbėjų
svajonė išsipildė. Palydimas garsių šūksnių, Poteris išėjo kartu su savimi
vesdamasis Džeimsą ir Albą, savo sūnus, mat norėjo aplankyti žaidėjų komandą ir
supažindinti berniukus su Bulgarijos gaudytoju Viktoru Krumu.
Dar 34 metų nesulaukusio, garsaus auroro
juoduose plaukuose buvo matyti kelios sidabrinės sruogos, tačiau jis vis dar
nešiojo išskirtinius apvalius akinius, kurie, kai kuriu nuomone, labiau tiktų
stiliaus stokojančiam dvylikamečiui. Garsusis žaibo formos randas dabar turi
draugiją: Poterio veidą virs dešinio skruostikaulio bjauroja nemažas įbrėžimas.
Klausimą kaip atsirado sužeidimas užduodame Magijos Ministerijai, bet
sulaukiame įprasto atsakymo:
-Mes neatskleidžiame Aurorų štabo paslapčių, jau kartojome jums tai ne mažiau kaip 514 kartų, Panele Nepasėda.
Taigi, ką jie slepia? Ar Išrinktasis įsivėlė į šviežias paslaptis, kurios vieną dieną gali pasiekti ir įtraukti mus visus į naują chaoso ir siaubo amžių?
-Mes neatskleidžiame Aurorų štabo paslapčių, jau kartojome jums tai ne mažiau kaip 514 kartų, Panele Nepasėda.
Taigi, ką jie slepia? Ar Išrinktasis įsivėlė į šviežias paslaptis, kurios vieną dieną gali pasiekti ir įtraukti mus visus į naują chaoso ir siaubo amžių?
O gal šio sužalojimo kilmė kiek paprastesnė?
Galbūt Poteris beviltiškai slepia savo barnius su žmona? Nejaugi Poterių
namuose nuolat vyksta barniai, bet viešumoje jie pasiryžę atrodyti laimingi?
Turbūt turėtume įžvelgti ką nors Džinevros laimingame veide, paliekant vyrą ir
vaikus už nugaros Londone, kol ji pati pranešinėja apie ši turnyrą? Žiuri
svarsto ar ji iš tiesų turi pakankamai talento ir patirties būti išsiųsta į
Pasaulio kvidičo Čempiontą (žiuri atsakymas - ne!!!), bet pripažinkime, kai
tavo pavardė Poter, tau atsiveria durys, lenkiasi sporto organizacijos, o Magijos
žinių redaktoriai siūlo pelningas užduotis.
Kaip jų atsidavę gerbėjai ir sekėjai
atsimena, Poteris ir Krumas varžėsi vienas su kitu Burtų Trikoves Turnyre, bet
pasirodo nėra jokių rimtų nuoskaudų, kadangi susitikę jie apsikabino (kas iš tiesų
nutiko tame labirinte? Nepanašu, kad jų pasisveikinimo šiltumas numalšins šias
spėliones.). Po pusvalandžio trukmės pokalbio, Poteris ir jo sūnūs grįžo į
stovyklavietę, kur jie bendravo likusiais Dumbldoro kariaunos nariais iki
paryčių.
Kitoje palapinėje - du artimiausi Poterio
bendražygiai. Tie, kurie žino viską apie jį, bet visuomet atsisako kalbėti su
spauda. Ar jie bijo jo, ar turi savų paslapčių ir bijo, kad jos pasklis
teršdamos mitą apie To, Kurio Vardas Neminimas nugalėjimą? Dabar vedę Ronaldas
Vizlis ir Hermiona Įkyrelė drauge su Poteriu buvo beveik kiekviename jo
žingsnyje. Kaip ir likusi Dumbldoro kariaunos dalis, jie kovojo Hogvartso
mūšyje, ir be jokios abejonės nusipelnė ovacijų ir apdovanojimų už narsą,
kurios jiems prikaupė dėkingas magijos pasaulis.
Iškart po minėto mūšio
Vizlis, kurio žymieji ugniniai plaukai panašu, kad pradėjo retėti, kartu su
Poteriu pradėjo dirbti Magijos ministerijoje, tačiau po 2 metų išėjo tam, kad
galėtų tapti vienu iš labai sėkmingų magiškų pokštų parduotuvių Magiškos Vizlių šunybės valdytoju. Ar jam,
kaip tuo metu sakė: „Malonumas padėti broliui Džordžui versle, kurį visada
mėgau“? O gal jis pavargo nuolat stovėti Poterio šešėlyje? Ar darbo Aurorų
štabe buvo per daug vyrui, kuris sunaikino To, Kurio Vardas Neminimas
horokrusus. O gal ši užduotis paliko savo pėdsaką? Jis nerodo jokių aiškių protinės ligos ženklų,
bent žvelgiant iš tolo, bet publika neprileidžiama taip arti, kad būtų galima
deramai įvertinti. Ar tai įtartina?
Žinoma, Hermiona
Įkyrelė visada buvo fatališka moteris šioje grupėje. Laikui bėgant spaudos
reportažai atskleidė, kad būdama paaugle, ji žaidė su jauno Poterio jausmais,
iki tol kol nebuvo suviliota raumeningojo Viktoro Krumo, tačiau galiausia
apsistojo prie ištikimojo Poterio bičiulio. Po greito kilimo į Magiškų įstatymų
vykdymo departamento viršininko pavaduotojos vietą, ji Ministerijoje kilo dar
aukščiau, taip pat tapo sūnaus Hugo ir dukros Rouzės motina. Ar Hermiona
Įkyrėlė įrodo, kad ragana gali turėti visa tai? (Ne - pažiūrėkite į jos
plaukus!)
Dar yra ir tie
Dumbldoro armijos nariai, kurie gauna šiek tiek mažiau dėmesio nei Poteris,
Vizlis ir Įkyrelė . (Ar jie pasipiktinę? Neabejotinai.) Nevilis Nevėkšla, dabar
populiarus herbologijos mokytojas Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, čia,
Pantagonijoje, yra su žmona Hana. Dar neseniai pora gyveno virš Kiauro Katilo
Londone, bet sklinda gandai, kad Hana netik pakeitė specialybę į Hilerės, bet
ir kreipėsi dėl darbo Hogvartse , norėdama tapti sesele. Tuščios paskalos
skelbia, kad ji ir jos vyras drauge mėgaujasi kiek didesniu Odgeno senojo ugninio viskio kiekiu, negu
dauguma tikėtųsi iš mūsų vaikų saugotojų. Bet, be jokių abejonių, mes visi
linkime jai sėkmės gaunant darbą.
Paskutinė iš
Dumbldoro kariaunos vadeivų žinoma yra Luna Geranorė (dabar ištekėjusi už
Ralfo Skamanderio, garsaus magijos zoologo Newto anūko). Vis dar ekscentriškai
žavinga Luna sekiojosi VIP sektoriuje su
apdaru, papuoštu visų 16 dalyvaujančių šalių vėliavomis. Jos dvyniai sūnūs yra
„namie su seneliu“. Ar tai taip ji pakeičia sakinį „per daug sutrikę rodytis
viešumoje“? Žinoma, tik žiauriausieji užsimintų apie tai.
Čia yra daug
kitų Dumbldoro kariaunos narių, bet pagrindinis dėmesys skiriamas šiam
šešetui. Kai tik pasirodo raudonplaukė galva, daug kas gali spėti, jog ji
priklauso Vizliui, sudėtingiau pasakyti kuriam: ar Džordžui (turtingam „Magiškų
Vizlių šunybių“ krautuvės valdytojui), ar Čarliui (drakonų tyrinėtojui, kuris
vis dar nevedęs - kodėl?) ar Persiui (Magijško transporto departamento
viršininkui - tai jo kaltė, kad kelionmilčių tinklas toks užkimštas).
Vienintelis, kurį lengva atpažinti yra Bilas, vargšas vyras, tapęs liūdnu,
išsigandusiu po susidūrimo su vilkolakiu ir vis tiek kažkaip (kerai? Meilės
eleksyras? Prievarta? Šantažas?) vedęs nenuginčijamo grožio (bet neginčijamai
kvailą) Fler Delakur.
Sakoma, kad
pamatysime šiuos ir kitus Dumbldoro kariaunos narius VIP sektoriuje finalo
metu, o tai turėtų pridėti ekstravagantiškumo ir jaudulio šiam iškilmingam
įvykiui. Tikėkimės, kad dviejų jų jaunesniųjų pakalikų elgesys nesudarys
keblumų, neužtrauks gėdos tiems, kas jau ankščiau užtarnavo garbę burtininko
vardui.
Visuomet niekas
nesiryžta įsibrauti į jaunų žmonių privatumą, bet faktas tas, kad bet kas
artimai bendravęs su Hariu Poteriu norėdami gauti naudos, turi patenkinti
publikos susidomėjimui. Be jokios abejonės, Poteris jausis sugniuždytas, kai
sužinos, kad jo 16 metų krikštasūnis - aukštas ir liesas, pusiau vilkolakis
ryškiais mėlynais plaukais - nuo pat atvykimo į VIP stovyklavietę elgiasi
žeminančiai vyresniųjų burtininkų atžvilgiu. Turbūt būtų per daug prašyti
visada užsiėmusio Poterio pažaboti šį laukinį berniuką, kuriuo nebegali
pasirūpinti mirę tėvai. Tuo tarpu ponas ir ponia Bil Vizliai turėtų žinoti, kad
jų gražiąją, šviesiaplaukę dukrą Victoirę traukia į tamsius užkampius, kur
ponaitis Lubinas jos laukia. Geros žinios tokios, kad rodos jie išrado būdą,
kaip kvėpuoti pro ausis. Negaliu sugalvoti daugiau būdų kaip jie ištveria
tokius ilgus laiko tarpus darydami tai, ką mano jaunystėje vadinome
bučiavimusi.
Bet nebūkime
tokiais griežtais. Haris Poteris ir jo draugai niekada nepretendavo į
tobulybes. Tiems, kurie nori sužinoti kokie iš tikrųjų netobuli jie yra - mano
nauja biografija „Dumbldoro kariauna: tamsioji Demob‘o pusė“ bus parduodama Gražmenose
ir Juoduliuose jau liepos 31 dieną.
Apie visa tai
sutrumpintai:
·
Ronio plaukai
retėja
·
Hario plaukai
pilkėja, tačiau jis vis vien nešioja juokingus apvalius akinius
·
Haris turi
naują randą, tačiau nežinoma keip jis atsirado
·
Voldemortas
turi naują pravardę „Tas, Kurio Vardas Neminimas“
·
Hermiona
pranoko pačią Magijos ministeriją
·
Nevilio žmona
ruošiasi gauti darbą Hogvartse
·
Tedis Lubinas
ir Bilo Vizlio dukra veikiausiai pamėgo vienas kitą
·
Vadinkite mus
daug žadančiais, bet atrodo, kad J.K.Rowling užsimena apie naujas Hario Poterio
istorijas...
Gerbėjų nuomonės apie šį
nedidelį žingsnelį iš J.K.Rowling:
Gaila, bet mes negalime tikėti daugeliu dėtalių, nuo tada
kai Nepasėda yra šio straipsnio autorė, bget vis vien buvo smagu skaityti.
Tai vienas iš nedaugelio kartų, kai Hario Poterio knygų
autorė paskelbė dėtales apie savo veikėjus po Mirties Relikvijų knygos.
Nepaisant erzinančio pokšto apie naują knygą apie Dumbldoro Kariauną, Rowling
atstovas sakė leidiniui The Bookseller, kad daugiau nėra jokių planų skelbti
„Po Mirties Relikvijų“ istorijas.
2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis
Lauren Oliver "Delirium"
Šiandien pristatau pirmąją knygų trilogijos "Delirium" knygą.
Autorius: Lauren Oliver
Pavadinimas: Delirium
Puslapių skaičius: 384
Aprašymas:
Vos atsivertusi Lauren Oliver knygą "Delirium", supratau, kad tai neeilinis kūrinys. Tokias knygas mėgstu priskirti prie realios fantastikos žanro. Daugelis detalių, vietų, faktų knygoje išgalvota, tačiau veikėjai beveik tokie pat kaip ir mes.
Stengiuosi neskaityti romanų, kuriuose viskas sukasi tik apie du pagrindinius veikėjus ar aprašomas meilės trikampis, kuris baigiasi "Gyveno ilgai ir laimingai...". Čia, "Delirium" knygoje, aprašomi toli gražu netik romantiški paauglių santykiai. Tai kur kas daugiau. Čia susipina meilė, draugystė, laisvės troškimas, pasitikėjimas vienas kitu, drąsa ir siekis kažko daugiau...
Lena, pagrindinė knygos veikėja, yra 17 metų paauglė, su dideliu nekantrumu laukianti visiems 18 metų sulaukusiems asmenims privalomos procedūros. Jos metu, iš žmogaus atimamas meilės jausmas, o kartu su juo ir skausmas. Žmogus pradeda gyventi visiškai laimingą gyvenimą be jokių rūpesčių, nemalonumų, jausmų... Bet ar jis tikrai lieka laimingas? Po procedūros žmogus įgauna imunitetą nuo AMOR DELIRIA NERVOSA (meilės karštinės). Šalyje, kurioje gyvena Lena, meilė uždrausta. Gyventojai, negalintys atsispirti šiam jausmui arba tie, kuriems procedūra nepavyko, vadinami Prijaučiančiaisiais. Jie sodinami į kalėjimus, vadinamus kriptomis, ar kitaip žiauriai baudžiami. Pavyzdinga mergina, rūpestingai skaičiuojanti dienas iki lemtingo įvykio, sutinka vaikiną-Aleksą. O tada prasideda tai, ko visi tikimės: kvapą gniaužiantys pavojai, kraują stingdanti rizika, švelnūs, tyri jausmai užlieja skaitytojo mintis. Lena ir Aleksas leidžia vis daugiau laiko kartu, merginos namiškiams kyla įtarimų, dėl keisto jos elgesio, bet ar tai gali susilpninti jausmus Aleksui? Du, gyvenimiškos patirties beveik neturintys jaunuoliai, išsiaiškina valstybės įstatymų spragas, supranta keik melo aplink ir, kad būtent MELAS yra šalies, kurioje gyvena, pagrindas. Jie pradeda visai nebe pasitikėti aplinka, kurioje gyvena. Leną ir Aleksą vis labiau ir labiau vilioja mintis pabėgti į Tyrus. Laisvus, niekieno neribojamus plotus, apie kurių egzistavimą valdžia neužsimena... Ar tai pavyks įsimilėjeliams?
Skaitant knygą manyje grūmėsi du jausmai.Vienas iš jų-susižavėjimas. Buvau labai įsitraukusi į knygos veiksmą. Kai tekdavo padėti knygą į šalį ir užsiimti kitais darbais, dar ilgai negalėdavau atsipeikėti, galvodavau, kaip viskas pasisuks toliau. Skaitant daugelį kitų knygų galima lengvai nujausti, nuspėti siužeto vingius, o štai "Delirium" knygoje nesugebėjau nuspėti nieko... Buvau susižavėjusi rašytojos sugebėjimu fantazuoti ir taip meistriškai susieti įvykius. Man nesuvokiama, kaip tai įmanoma?!
Kitas jausmas, pastoviai nedavęs man ramybės, buvo nerimas. Kaip minėjau, knyga tikrai labai intriguojanti ir prikaustanti dėmesį. Viską išgyvenau kartu su veikėjais, nerimavau dėl kiekvieno jų veiksmo. Kartais net norėjosi sušukti: "Ne, ką darot?", bet gaila, tai nebūtų pakeitę įvykių eigos.
Pabaigoje noriu pasakyti, kad knyga likau tikrai sužavėta. Joje niekas nefilosofuoja, nepamokslauja, o kartais tikrai norisi paskaityti lengvesnio, kasdieniškesnio pobūdžio knygas, kurios patraukia ne banalumu ar paprastumu, įvykių gausa. "Delirium" mane sužavėjo.
Lauren Oliver yra parašiusi netik knygų "Delirium" trilogiją, tačiau ir dar kelis nemažo populiarumo sulaukusius kūrinius. Jie tuoj pat keliaus į knygų, kurias ketinu perskaityti sąrašą.
1. Kai aš žuvau
2. Panika
Gero vakaro.
2014 m. birželio 23 d., pirmadienis
Markus Zusak "Knygų vagilė"
Prisiminiau, kad esu parašiusi nuostabios, didžiulį įspūdį man palikusios knygos aprašymą. Dalinuosi juo su Jumis.
Autorius: Markus Zusak
Pavadinimas: Knygų vagilė
Puslapių skaičius: 543
Aprašymas:
Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabejingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti vaikystę, paauglystės dienas ir gilią senatvę. Istoriją pasakoja Mirtis. Negalvokite, kad dėl to knyga tampo niūria ar slegiančia. Priešingai. Jau pirmuosiuose puslapiuose pabrėžiama, kad Mirtis gali būti ir linksma, kad nereikia bijoti šio žodžio . Tai mane ir paskatino skaityti toliau.
New York Times laikraštis šią knygą apibūdina, kaip "nuostabią ir labai ambicingą", o kitas garsus leidinys knygą vadina "neįprasta, skambia, gražia ir žiauria". Antroji nuomonė artimesnė man. "Knygų vagilė" patraukia skaitytoją ne įvykių gausa, o savo paprastu jausmingumu, atvirumu.
Lizelės gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas. Savo akimis mergaitei teko matyti ne vieną mirštantį žmogų, iš jos artimųjų rato. Ne kiekvienas suaugęs žmogus galėtų tai ištverti, o mes juk kalbame apie bejėgę mergaitę. Jos ryžtas, nepalaužiama dvasia ir begalinė meilė, kurią Lizelė turėjo galimybę justi iš artimųjų, padėjo ne tik išgyventi sunkumus, bet ir atsitiesti, tobulėti ir tvirtai žengti tolyn į gyvenimą.
Vieną dieną, į mergaitės globėjų namus užėjęs jaunas, sulysęs ir nusilpęs žydas, Maksas, padėjo Lizelei į daugelį dalykų pažvelgti šviesiau, kitu kampu. Vos kelias savaites kartu su juo praleidusi mergaitė pasikeitė. Maksas padėjo išsilaisvinti iš Hitlerio politikos varžomų minčių srauto. Jo dėka mergaitė iškilo iš pilkos minios. Nors vis dar negalėjo garsiai reikšti savo samprotavimų apie daugelį dalykų, tačiau galėjo drąsiai apie juos galvoti.
Lizelės globėjas, Hansas Hubermanas, buvo paprastas, vos galą su galu suduriantis dažytojas. Laisvalaikiu mėgo groti akordeonu. Muzika, sklidusi iš vos šio vyro paliesto instrumento, užburdavo visus. Ypač Lizelę. Ji jausdavosi laisva, pamiršdavo viską, kai buvo šalia Hanso. Nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, mergaitė pajuto, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti. Iš savo globėjo ji išmoko nenusiminti po nesėkmės, įžvelgti ką nors gero kiekvienoje dienoje.
Rosa Huberman buvo Lizelės globėja . Daugelis aplinkinių žmonių, kaimynų šią moteriškę laikė šiurkščia, atžaria ir nedraugiška, tačiau po sunkia apsaugine kauke slėpėsi jautri ir švelni asmenybė. Kuo labiau Rosa keikdavo Lizelę, tuos ši juto didesnę meilę, sklindančią iš globėjos. Mergaitė suprato, kad viskas daroma tik jos labui, kandžios pastabos padeda jai tobulėti.
Po to kai perskaičiau šią knygą, ilgai mąsčiau apie daugelio Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu gyvenusių žmonių likimus. Gaila, kad dabar jau niekuo negaliu jiems pagelbėti, negaliu nieko pakeisti. Norėtųsi sugrąžinti visus nekaltai žuvusius žmones atgal į gyvenimą, bet nežinau ar galėčiau jiems pasiūlyti ką geresnio... Žinoma ,dabar daugumai iš mūsų nereikia kęsti tokių nepriteklių, nereikia nerimauti dėl galinčio prasidėti oro pavojaus, bet ar mes laimingesni? Mūsų tarpusavio bendravimas labai silpnas, retai kalbame atvirai, dažnai meluojame. Norėdama, kad tūkstančiai žuvusių žmonių nebūtų paaukoję savęs dėl nieko, bandysiu pakeisti bent savo požiūrį į įvairius dalykus, aplinkinius žmones.
Geros dienos!
Autorius: Markus Zusak
Pavadinimas: Knygų vagilė
Puslapių skaičius: 543
Aprašymas:
Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabejingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti vaikystę, paauglystės dienas ir gilią senatvę. Istoriją pasakoja Mirtis. Negalvokite, kad dėl to knyga tampo niūria ar slegiančia. Priešingai. Jau pirmuosiuose puslapiuose pabrėžiama, kad Mirtis gali būti ir linksma, kad nereikia bijoti šio žodžio . Tai mane ir paskatino skaityti toliau.
New York Times laikraštis šią knygą apibūdina, kaip "nuostabią ir labai ambicingą", o kitas garsus leidinys knygą vadina "neįprasta, skambia, gražia ir žiauria". Antroji nuomonė artimesnė man. "Knygų vagilė" patraukia skaitytoją ne įvykių gausa, o savo paprastu jausmingumu, atvirumu.
Lizelės gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas. Savo akimis mergaitei teko matyti ne vieną mirštantį žmogų, iš jos artimųjų rato. Ne kiekvienas suaugęs žmogus galėtų tai ištverti, o mes juk kalbame apie bejėgę mergaitę. Jos ryžtas, nepalaužiama dvasia ir begalinė meilė, kurią Lizelė turėjo galimybę justi iš artimųjų, padėjo ne tik išgyventi sunkumus, bet ir atsitiesti, tobulėti ir tvirtai žengti tolyn į gyvenimą.
Vieną dieną, į mergaitės globėjų namus užėjęs jaunas, sulysęs ir nusilpęs žydas, Maksas, padėjo Lizelei į daugelį dalykų pažvelgti šviesiau, kitu kampu. Vos kelias savaites kartu su juo praleidusi mergaitė pasikeitė. Maksas padėjo išsilaisvinti iš Hitlerio politikos varžomų minčių srauto. Jo dėka mergaitė iškilo iš pilkos minios. Nors vis dar negalėjo garsiai reikšti savo samprotavimų apie daugelį dalykų, tačiau galėjo drąsiai apie juos galvoti.
Lizelės globėjas, Hansas Hubermanas, buvo paprastas, vos galą su galu suduriantis dažytojas. Laisvalaikiu mėgo groti akordeonu. Muzika, sklidusi iš vos šio vyro paliesto instrumento, užburdavo visus. Ypač Lizelę. Ji jausdavosi laisva, pamiršdavo viską, kai buvo šalia Hanso. Nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, mergaitė pajuto, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti. Iš savo globėjo ji išmoko nenusiminti po nesėkmės, įžvelgti ką nors gero kiekvienoje dienoje.
Rosa Huberman buvo Lizelės globėja . Daugelis aplinkinių žmonių, kaimynų šią moteriškę laikė šiurkščia, atžaria ir nedraugiška, tačiau po sunkia apsaugine kauke slėpėsi jautri ir švelni asmenybė. Kuo labiau Rosa keikdavo Lizelę, tuos ši juto didesnę meilę, sklindančią iš globėjos. Mergaitė suprato, kad viskas daroma tik jos labui, kandžios pastabos padeda jai tobulėti.
Po to kai perskaičiau šią knygą, ilgai mąsčiau apie daugelio Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu gyvenusių žmonių likimus. Gaila, kad dabar jau niekuo negaliu jiems pagelbėti, negaliu nieko pakeisti. Norėtųsi sugrąžinti visus nekaltai žuvusius žmones atgal į gyvenimą, bet nežinau ar galėčiau jiems pasiūlyti ką geresnio... Žinoma ,dabar daugumai iš mūsų nereikia kęsti tokių nepriteklių, nereikia nerimauti dėl galinčio prasidėti oro pavojaus, bet ar mes laimingesni? Mūsų tarpusavio bendravimas labai silpnas, retai kalbame atvirai, dažnai meluojame. Norėdama, kad tūkstančiai žuvusių žmonių nebūtų paaukoję savęs dėl nieko, bandysiu pakeisti bent savo požiūrį į įvairius dalykus, aplinkinius žmones.
Geros dienos!
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)