Markus Zusak "Knygų vagilė"

 Prisiminiau, kad esu parašiusi nuostabios, didžiulį įspūdį man palikusios knygos aprašymą. Dalinuosi juo su Jumis.

Autorius: Markus Zusak
Pavadinimas: Knygų vagilė
Puslapių skaičius: 543
Aprašymas:
      Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabejingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti vaikystę, paauglystės dienas ir gilią senatvę. Istoriją pasakoja Mirtis. Negalvokite, kad dėl to knyga tampo niūria ar slegiančia. Priešingai. Jau pirmuosiuose puslapiuose pabrėžiama, kad Mirtis gali būti ir linksma, kad nereikia bijoti šio žodžio . Tai mane ir paskatino skaityti toliau.
       New York Times laikraštis šią knygą apibūdina, kaip "nuostabią ir labai ambicingą", o kitas garsus leidinys knygą vadina "neįprasta, skambia, gražia ir žiauria". Antroji nuomonė artimesnė man. "Knygų vagilė" patraukia skaitytoją ne įvykių gausa, o savo paprastu jausmingumu, atvirumu.
       Lizelės gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas. Savo akimis mergaitei teko matyti ne vieną mirštantį žmogų, iš jos artimųjų rato. Ne kiekvienas suaugęs žmogus galėtų tai ištverti, o mes juk kalbame apie bejėgę mergaitę. Jos ryžtas, nepalaužiama dvasia ir begalinė meilė, kurią Lizelė turėjo galimybę justi iš artimųjų, padėjo ne tik išgyventi  sunkumus, bet ir atsitiesti, tobulėti ir tvirtai žengti tolyn į gyvenimą.
      Vieną dieną, į mergaitės globėjų namus užėjęs jaunas, sulysęs ir nusilpęs žydas, Maksas, padėjo Lizelei į daugelį dalykų pažvelgti šviesiau, kitu kampu. Vos kelias savaites kartu su juo praleidusi mergaitė pasikeitė. Maksas padėjo išsilaisvinti iš Hitlerio politikos varžomų minčių srauto. Jo dėka mergaitė iškilo iš pilkos minios. Nors vis dar negalėjo garsiai reikšti savo samprotavimų apie daugelį dalykų, tačiau  galėjo drąsiai apie juos galvoti.
       Lizelės globėjas, Hansas Hubermanas, buvo paprastas, vos galą su galu suduriantis dažytojas. Laisvalaikiu mėgo groti akordeonu. Muzika, sklidusi iš vos šio vyro paliesto instrumento, užburdavo visus. Ypač Lizelę. Ji jausdavosi laisva, pamiršdavo viską, kai buvo šalia Hanso. Nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, mergaitė pajuto, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti. Iš savo globėjo ji išmoko nenusiminti po nesėkmės, įžvelgti ką nors gero kiekvienoje dienoje.
       Rosa Huberman buvo Lizelės globėja . Daugelis aplinkinių žmonių, kaimynų šią moteriškę laikė šiurkščia, atžaria ir nedraugiška, tačiau po sunkia apsaugine kauke slėpėsi jautri ir švelni asmenybė. Kuo labiau Rosa keikdavo Lizelę, tuos ši juto didesnę meilę, sklindančią iš globėjos. Mergaitė suprato, kad viskas daroma tik jos labui, kandžios pastabos padeda jai tobulėti.
       Po to kai perskaičiau šią knygą, ilgai mąsčiau apie daugelio Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu gyvenusių žmonių likimus. Gaila, kad dabar jau niekuo negaliu jiems pagelbėti, negaliu nieko pakeisti. Norėtųsi sugrąžinti visus nekaltai žuvusius žmones atgal į gyvenimą, bet nežinau ar galėčiau jiems pasiūlyti ką geresnio... Žinoma ,dabar  daugumai iš mūsų nereikia kęsti tokių nepriteklių, nereikia nerimauti dėl galinčio prasidėti oro pavojaus, bet ar mes laimingesni? Mūsų tarpusavio bendravimas labai silpnas, retai kalbame atvirai, dažnai meluojame. Norėdama, kad tūkstančiai žuvusių žmonių nebūtų paaukoję savęs dėl nieko, bandysiu pakeisti bent savo požiūrį į įvairius dalykus, aplinkinius žmones.

Geros dienos!