Prisiminiau, kad esu parašiusi nuostabios, didžiulį įspūdį man palikusios knygos aprašymą. Dalinuosi juo su Jumis.
Autorius: Markus Zusak
Pavadinimas: Knygų vagilė
Puslapių skaičius: 543
Aprašymas:
Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo
Pasaulinio karo laikotarpiui neabejingas žmogus. Tai paprastos, niekuo
iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija
,apimanti vaikystę, paauglystės dienas ir gilią senatvę. Istoriją
pasakoja Mirtis. Negalvokite, kad dėl to knyga tampo niūria ar
slegiančia. Priešingai. Jau pirmuosiuose puslapiuose pabrėžiama, kad
Mirtis gali būti ir linksma, kad nereikia bijoti šio žodžio . Tai mane
ir paskatino skaityti toliau.
New York Times laikraštis šią knygą apibūdina, kaip "nuostabią ir
labai ambicingą", o kitas garsus leidinys knygą vadina "neįprasta,
skambia, gražia ir žiauria". Antroji nuomonė artimesnė man. "Knygų
vagilė" patraukia skaitytoją ne įvykių gausa, o savo paprastu
jausmingumu, atvirumu.
Lizelės gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas. Savo akimis
mergaitei teko matyti ne vieną mirštantį žmogų, iš jos artimųjų rato. Ne
kiekvienas suaugęs žmogus galėtų tai ištverti, o mes juk kalbame apie
bejėgę mergaitę. Jos ryžtas, nepalaužiama dvasia ir begalinė meilė,
kurią Lizelė turėjo galimybę justi iš artimųjų, padėjo ne tik išgyventi
sunkumus, bet ir atsitiesti, tobulėti ir tvirtai žengti tolyn į
gyvenimą.
Vieną dieną, į mergaitės globėjų namus užėjęs jaunas, sulysęs ir
nusilpęs žydas, Maksas, padėjo Lizelei į daugelį dalykų pažvelgti
šviesiau, kitu kampu. Vos kelias savaites kartu su juo praleidusi
mergaitė pasikeitė. Maksas padėjo išsilaisvinti iš Hitlerio politikos
varžomų minčių srauto. Jo dėka mergaitė iškilo iš pilkos minios. Nors
vis dar negalėjo garsiai reikšti savo samprotavimų apie daugelį dalykų,
tačiau galėjo drąsiai apie juos galvoti.
Lizelės globėjas, Hansas Hubermanas, buvo paprastas, vos galą su galu
suduriantis dažytojas. Laisvalaikiu mėgo groti akordeonu. Muzika,
sklidusi iš vos šio vyro paliesto instrumento, užburdavo visus. Ypač
Lizelę. Ji jausdavosi laisva, pamiršdavo viską, kai buvo šalia Hanso.
Nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, mergaitė pajuto, jog šiuo žmogumi
galima pasitikėti. Iš savo globėjo ji išmoko nenusiminti po nesėkmės,
įžvelgti ką nors gero kiekvienoje dienoje.
Rosa Huberman buvo Lizelės globėja . Daugelis aplinkinių žmonių,
kaimynų šią moteriškę laikė šiurkščia, atžaria ir nedraugiška, tačiau po
sunkia apsaugine kauke slėpėsi jautri ir švelni asmenybė. Kuo labiau
Rosa keikdavo Lizelę, tuos ši juto didesnę meilę, sklindančią iš
globėjos. Mergaitė suprato, kad viskas daroma tik jos labui, kandžios
pastabos padeda jai tobulėti.
Po to kai perskaičiau šią knygą, ilgai mąsčiau apie daugelio Antrojo
Pasaulinio karo laikotarpiu gyvenusių žmonių likimus. Gaila, kad dabar
jau niekuo negaliu jiems pagelbėti, negaliu nieko pakeisti. Norėtųsi
sugrąžinti visus nekaltai žuvusius žmones atgal į gyvenimą, bet nežinau
ar galėčiau jiems pasiūlyti ką geresnio... Žinoma ,dabar daugumai iš
mūsų nereikia kęsti tokių nepriteklių, nereikia nerimauti dėl galinčio
prasidėti oro pavojaus, bet ar mes laimingesni? Mūsų tarpusavio
bendravimas labai silpnas, retai kalbame atvirai, dažnai meluojame.
Norėdama, kad tūkstančiai žuvusių žmonių nebūtų paaukoję savęs dėl
nieko, bandysiu pakeisti bent savo požiūrį į įvairius dalykus,
aplinkinius žmones.
Geros dienos!
koks puikus aprašymas, jaučiu, kad knyga nuostabi, būtinai reiks atrasti laiko ją perskaityti :-)
AtsakytiPanaikintiJi tikrai verta sugaišto laiko. ;)
Panaikintimoki aprašyti knygas ir apeiti aplink taip, kad neišduotum įdomiausių vietų. man patiko, privertei ieškot šios knygos vietinėj bibliotekoj. u, tai retas dalykas. aš? į biblioteką? ne. bet db eisiu ir žinau kad neveltui.
AtsakytiPanaikintiTikiuosi ir Tau patiks ši knyga! :)
Panaikintiaš tau pavydžiu to mokėjimo taip nuostabiai kurpti knygų aprašymus. sudominai šia knyga, tikrai.
AtsakytiPanaikintiKaip malonu skaityti tokius komentarus! ☺ aciu!
Panaikinti